|
2012-03-12
Mėgstu skaityti. Net galėčiau sakyti, kad esu knygų varna. Taip taip, ta pati, šio puslapio viršuje šypsanti vienadantė. Važiuodama autobusu ar mindama dviratį, darbe ar namuose, ryte ar prieš miegą – visai nesvarbu kur ir kada. Knyga mano gyvenimo dalimi tapo dar vaikystėje, kai į rankas paėmiau pirmąją pasaką. Šiandien tokių maniakiškų skaitovų nors vežimu vežk. Tai puikiausiai parodo kasmetinės skaityti ištroškusios minios knygų mugėje. Jei jau tiek daug skaitytojų, leiskite paklausti: kaip nepasiklystate tokiame kūrinių margumyne? Pagal ką pasirenkate knygą? O gal ji pasirenka jus?
Sakoma, nespręsk apie knygą iš viršelio, nes daug svarbiau jos turinys. Vis dėlto esu ne kartą mačiusi, kaip žmonės pasirenka vos pažvelgę į gražų dizainerio darbą – spalvingą, intriguojančiu pavadinimu, su kažkur girdėta autoriaus pavarde. Tą akimirką jų akys degte dega, o kokybiškus viršelius glostančių pirštų pagalvėlės nejučia virpa. Tarytum saldainį gavusio mažylio. Kita vertus, taisyklė nespręsti iš viršelio – man netinka. Jau seniai susiviliojau elektroninėmis knygomis, kurios net ne visada turi viršelius (nors iš pradžių į jas žiūrėjau gana skeptiškai ir atsargiai – kur naujos knygos kvapas, lapų vartymo malonumas ir t. t., bet tai – kita tema). Taigi, dar kartą savęs klausiu, kaip pasirenku aš? Kodėl mano „privalau perskaityti“ sąrašiukas ilgėja, o štai įninku į knygą visai ne iš jo?..
 Šaltinis
Na taip, literatūros mokslus krimtau universitete. Galbūt net galėčiau pasidžiaugti, kad žinau šį bei tą apie kūrinio vertę ir tikrai neskaitau bet ko. Vis dėlto klausimas tas pats – kaip išsirenku? Ogi dar labiau susipainiojau, nes aš apskritai nesirenku! Tiesiog žinau, kad man tuo metu reikia skaityti būtent tą knygą. Galbūt kadaise kažkoks kompetentingas bičiulis, kurio nuomone pasitikiu, užsiminė, kad skaityti verta, o gal kažkur mačiau sudominusią recenziją? Tačiau susiruošusi skaityti ir paėmusi knygą į rankas tikrai nesusimąstau apie kadaise girdėtas ir greičiausiai jau užmirštas rekomendacijas ar patarimus. Atsiverčiu ir skaitau. Tiesiog. Be to, turiu pripažinti, kad labai retai knygą padedu į šalį. Todėl kartais ir atrodo, kad ne aš ją, o ji mane pasirinko. Tartum ji žinojo, kad man patiks.
Ar jums nėra tekę patirti knygų magijos? Štai jaučiate stresą, galvoje, rodos, it avilyje dūzgia bičių spiečius, nusprendę atsipalaiduoti pasiimate į rankas knygą, perskaitote sakinį, pastraipą ar net nuo viršelio iki viršelio ir staiga suprantate, kad atsakymą jau žinote. Mistika? O kur dar visos istorijos apie svarbiausią akimirką iš lentynos iškritusią knygą, kurios netyčia atvirtusiame puslapyje slypėjo ilgai lauktasis problemos sprendimas. Galiausiai – Šventųjų Raštų magija...
Kartais iš tiesų pasileidžiu nešama fantazijos ir įsivaizduoju, kad knygos – gyvos. Atrodo, kad jos turi kažkur giliai užslėptas akis ir viską stebi. Na, jei nemato, tai bent girdi, jaučia. Jos žino, kada tau jų labiausiai reikia, nes būtent tada lyg netyčia atsiranda ant darbo stalo, sumirga elektroniniame pašte, ilgesingai žvelgia pro knygyno vitriną ar pūpso draugo rankoje.
Žinote ką? Nusprendžiau. Visai nesvarbu, net jei knygų magija ir neįminta paslaptis (jos ar mes jas) tėra džiugus sutapimas ir gardus vaizduotės vaisius, kartais geriau nežinoti ir į pasaulį žvelgti pro šiek tiek rožinius akinius – bent tol, kol gyveni knygos pasaulyje. Skanaus skaitymo!
kandi
|
